Римское частное право

Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare

civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1)

tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti

tik nei?imti i? komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai

galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species).

Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o

antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi

pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir prana?umo teise. Pirmuoju

atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta i? vienu ranku i

kitas, treciajam asmeniui i?lieka su ?iuo daiktu susijusi daiktine teise.

Prana?umo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu

teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo

daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie

santyki tarp subjekto ir daikto. ?iuo atveju kalbame apie santyki tarp

keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i? ju

su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo

nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir

“ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo

daikto atzvilgiu, iura in re aliena. ?ioms teisems priklause servitutai,

uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie ?iu teisiu

prisidejo ir amzina nuoma bei pavir?iaus teise.

23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.

Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo

ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas

nesuteikia teises pareik?ti ie?kini bet kuriam pazeidejui, valdymas

neatsinaujina ipso iure sugrizus i? nelaisves, tiesiogiai nepereina

paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas

buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti.

Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis

valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo

garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti

?iuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis rei?ke faktini

daikto turejima – corpus. ?io elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo

gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas rei?ke nora pasilikti

daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas

animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto

turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji

treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena i?

pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo

betarpi?kai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti

tik tarpininkaujant daikto savininkui.

24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.

Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:

2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis

santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems

daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta

perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera

ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.

2) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).

a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina

detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi ?alys

del to susitaria.

b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien

remiantis valios i?rei?kimu, jei daikto valdytojas parei?kia esas pasiryzes

perduoti ?iam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.

4) Sugebejimas igyti valdyma. ?iai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes

valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti

valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reik?me. Asmenys, kurie

buvo kieno nors valdzioje, negalejo savaranki?kai igyti turtiniu teisiu.

4) Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise i? esmes nepripazino

valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras

i?imtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i? esmes leido.

4) Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol

valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise.

Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie? savo valia

netenka galios vie?patauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1.

corpore (pvz. valdytojas i? baimes atsisako savo zeme atsiimti i?

okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3.

animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta

arba mir?ta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai

daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo,

jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

25. Valdymo apsauga

Viena i? pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji

gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad

byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta,

bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio

pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo

fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik

minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo

prie?ingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti

asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ie?kiniais, o

posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai.

Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi

buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis

tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas,

kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b)

interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams

apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti

atimtas i? faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a)

interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei

i? valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo

ginamas asmuo, i? kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas,

?iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario

buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki

pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis:

interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. ?ie interdiktai buvo

ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama

ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.

26. Nuosavybes savoka ir ru?ys.

Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri

buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe

savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal

ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati

nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo

nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo i?vengiama

formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. ?iais atvejais

igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties

terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei i? valdytojo buvo

atimamas daiktas, jis galejo pareik?ti ie?kini, jo formuleje buvo daroma

prielaida, kad ie?kovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios

senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba

pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos.

Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, i?nyko po to, kai

Karakula 212m. prakti?kai visiems R. imperijos gyventojams suteike

pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne

vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas

bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir

proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui

uzdetas ivairias prievoles.

27. Nuosavybes teises ry?ys su daiktine teise.

Daiktine teise yra asmens juridinis vie?patavimas daiktui. Pats

vie?patavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines

teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri

tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos

buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena i? pagrindiniu teisiu.

Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau

galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net

nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija,

yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe

kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu ?ia pagrindine teise.

28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.

Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises

subjektui laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita

vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija,

kuri pa?alina galimybe tretiems asmenims ki?tis i svetima nuosavybe). Jau

viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i

pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise;

papildomi – naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise

surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius

utendi et fruendi rei?kia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti

jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius

abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo

ju atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto

savininko nuosavybe (separatio). Ius possidendi rei?kia to daikto tur?jimo

teis?, bet ne jo valdymo fakt?. Vadinasi, savininkui praradus faktin?

valdym?, nebuvo prarandama nuosavyb?, o drauge ir ius possidendi. Savo

teises savininkas gal?jo ?gyvendinti pretorini? procesini? priemoni?

pagalba, reikalaujant i?duoti jam priklausant? daikt?. Ius disponendi - tai

teisinio disponavimo daiktu galimyb?. Tai rei?kia, kad savininkas gal?jo

jam priklausant? daikt? parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, prarad?s bet

kuri? i? ?i? teisi?, nenustoja b?ti nuosavyb?s teis?s subjektu. Nuosavyb?

yra vienalyt? ir elastin? teis?, tod?l nenustoja tarnauti jos savininkui

net ir tada, kai jo teis?s d?l ?vairi? apribojim? b?na maksimaliai

suma?intos. Teoriniu po?i?riu nuosavyb? yra neribota teis?. Taigi, teis? -

tai daiktin? ir autonomin? asmens teis? valdyti (naudoti ir disponuoti

materialiu daiktu), kuri i? esm?s yra neribojama, ta?iau tik tiek, kiek ji

nepa?eid?ia egzistojan?ios teis?tvarkos.

29. Pirminiai nuosavyb?s teis?s ?gijimo b?dai.

Usucapio (?gyjamoji senatis) - tai nuosavyb?s teis?s ?gijimas tam tikram

daiktui, kuris atsiranda d?l jo valdymo ?statym? nustatytam laikotarpiui.

Usucapio institucijos tikslingum? rom?nai pagrind? b?tinumu panaikinti

teisin?s pad?ties netikrum? daikto nuosavyb?s sferoje. ?iuo b?du gal?jo

pasiremti ir asmenys, kurie ?gijo kok? nors daikt?, nesilaikydami reikiamos

teisin?s formos ir tod?l ne?gijo nuosavyb?s teis?s. Usucapio tur?jo 5

pagrindinius bruo?us: 1) Res habilis - apib?dino objekt?, ? kur? galima

buvo ?gyti nuosavyb?s teis? usucapio b?du; 2) Titulus - valdymui daiktas

tur?jo b?ti ?gytas teis?tai; 3) Fides - valdytojo gera valia, kuri tur?jo

egzistuoti bent daikto u?valdymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis

valdymas sukelia nuosavyb?s teis?s atsiradim? usucapio keliu. ?is valdymas

turi b?ti pagr?stas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia ?? daikt?

pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtig? daikto valdymo terminai.

Kilnojamuosius daiktus reik?jo valdyti vienerius metus, nekilnojamuosius -

2 metus. Occupatio (u?valdymas) - seniausias b?das, kuris buvo taikomas

?gyjant nuosavyb? ? u?valdyt? niekieno daikt? (res nullius). Rom?n? teis?

res nullius status? pripa?ino ferae bestiae (laukiniai gyvuliai - visi

laukiniai gyvuliai, esantys laisv?je, nepriklausomai nuo to, kam priklaus?

sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripa??stami res nullius), thesaurus

(lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo pasliepti, jog pasidar?

ne?manoma nustatyti j? savininko), res derelictae (palikti daiktai -

derelikcija -tai atsisakymas nuosavyb?s laisva valia atiduodant kilnojamojo

daikto valdym? ar galutinai paliekant ?em?s sklyp?) ir res hostiles

(daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys pilie?iui tos valstyb?s,

su kuria R. prad?jo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavyb?s

teis?s ?gijimo b?das, kuris rei?k? esmin? daikto perdirbim?, ?itaip

sukuriant visi?kai nauj? daikt?. Nuosavyb?s teis?s klausimas sprend?iamas

atsi?velgiant ? tai, ar naujai sukurt? objekt? galima buvo gr??inti ?

pirmyk?t? pad?t?, ar ne. Sujungimas ir sumai?ymas. Accessio ved? prie

nuosavyb?s ?gijimo ?alutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo

prijungti prie pagrindini? daikt? ir tuo b?du ekoominiu po?i?riu tapo j?

sud?tine dalimi. ?is procesas vyko prieaugis priklauso pagrindinio daikto

savininkui taisykl?s pagrindu. Confussio (skys?iams) ar commixio (kieti)

b?du sumai?yti daiktai, jei j? negalima buvo atskirti, sudarydavo bendr?

nuosavyb?. Vaisi? ?gijimas - vaisius priklauso motininio daikto savininkui,

kuris nuosavyb?s teis? ? vaisius ?gydavo pirminiu b?du, i?imtis tik

vaisiams siuar?ja prasme. Daikto savininkas, i?nuomodamas savo daikt?,

?galioja nuominink? juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui

sutinkant pasiima nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio b?du ?gyja

nuosavyb?s teis? ? juos. S??iningas valdytojas ?gyja nuosavyb?s teis? ?

vaisius nuo j? atsiskyrimo momento. Vienintel? buvo s?lyga, kad vaisi?

atsiskirymo momentu subjektas b?t? s??iningas valdytojas.

30. Iрvestiniai nuosavybлs teisлs бgijimo bыdai.

Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svлrлjas, 5 liudytojai, res

mancipi бgijлjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir senas. Nuosavybлs

perdavimo mancipatio bыdu objektas buvo tik res mancipi. Рio akto dalyviais

galлjo bыti tik R. pilieиiai. In iure cessio (perleidimas teisme) -

tariamas vindikacinis pocesas, kurio metu perleidлjas buvo atsakovas, o

бgijлjas - ieрkovas. In iure cessio bыdu buvo galima perduoti nuosavybж б

res mancipi ir res nec mancipi. Рiuo bыdu taip pat buvo galima бgyti ar

atsisakyti nuo servitutш bei kitш teisiш, galлjo naudotis tik R. pilieиiai.

Traditio (perdavimas)- рi forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje

ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Sаlygos: daiktas

turлjo bыti faktiрkai perduotas, perleidimo faktа turлjo lydлti perleidлjo

valia perduoti nuosavybж bei priлmлjo valia tа nuosavybж бgyti iusta causa,

turлjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrлsi nuo

mancipatio ir in iure cessio: traditio galima бvykdyti рalims

nedalyvaujant, t.y. per treиiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in iure

cessio, бtepus sаlygas ir terminus, buvo niekinлs, tai traditio - ne.

Negalima perduoti tik servitutш, nes tai res incorporales, jiems negalima

taikyti valdymo; traditio negalлjo padaryti tas, kas nevaldл, arba nelaikл

daikto.

31. Nuosavybлs teisлs gynimas.

Pagrindiniai ieрkiniai, tarnavж savininko nuosavybлs teisлs gynimui R.t.

buvo rei vindicatio (vindikacinis ieрkinys) ir actio negatoria (negatorinis

ieрkinys). Рie ieрkiniai turлjo daiktinб pobыdб, priklausл pretorinлms

gynybos priemonлms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis

turлjo teisж naudotis posesorine gynyba, kuriа garantavo atitinkami

interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis

ieрkinys - nevaldanиiojo savininko reikalavimas valdanиiajam nesavininkui

dлl daikto sugrаюinimo.

37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas

Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (su?ad?tuvi?) institutas. 3

santuokos arba manus ?monai sudarymo b?dai: Confarreatio – religinis aktas.

10 liudytoj?, ?yniai, tik tokioje santuokoje gim? vaikai gal?jo tapti

auk?tais ba?nytiniais pareig?nais; Coemptio – ?monos tariamas pirkimas i?

jos pater familias arba glob?jo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir sv?r?jas

su svarstykl?mis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. ?ie b?dai

– tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu –

vienintel? santuoka. Sudaroma paprastu besituokian?i?j? susitarimu, lydima

kai kuriu buitini? papro?i?. Kad santuoka b?t? teis?ta, reik?jo: 1) am?ius

– vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuok?; 3) ius

conubii. B?tina teisin? santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per

vis? santuokos laik? i?likt? tos s?lygos, kurios buvo b?tinos susituokiant.

Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno i? sutuoktini? mirtimi. Santuokos

nutraukimo pagrindu pirmiausiai b?davo capitis deminutio. Santuok? cum manu

galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu

Страницы: 1, 2, 3, 4