Римское частное право
Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir asmenines (prievolines) sudare
civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines teises objektu bruozai: 1)
tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo buti
tik nei?imti i? komercines apyvartos daiktai (res in commercio); 3) tai
galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius (species).
Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra absoliuti, o
antroji – salygine teise. Kad teise butu pripazinta daiktine, ji turi
pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir prana?umo teise. Pirmuoju
atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta i? vienu ranku i
kitas, treciajam asmeniui i?lieka su ?iuo daiktu susijusi daiktine teise.
Prana?umo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu prievoliniu
teisiu, susijusiu su tuo paciu daiktu, atzvilgiu. Romenai apibrezdavo
daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise, nekalbama apie
santyki tarp subjekto ir daikto. ?iuo atveju kalbame apie santyki tarp
keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i? ju
su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises pobudi pirmiausia turejo
nuosavybes teise. Tai buvo vienintele “pilna” daiktine teise. Egzistavo ir
“ribotos” daiktines teises, tarnavusios kokiam nors subjektui svetimo
daikto atzvilgiu, iura in re aliena. ?ioms teisems priklause servitutai,
uzstatas, o paskutineje romenu teises vystymosi fazeje prie ?iu teisiu
prisidejo ir amzina nuoma bei pavir?iaus teise.
23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.
Romos teisininkai grieztai atskyre nuosavybe ir valdyma. Valdymas buvo
ginamas interdiktu pagalba. Skirtingai nuo nuosavybes teises, valdymas
nesuteikia teises pareik?ti ie?kini bet kuriam pazeidejui, valdymas
neatsinaujina ipso iure sugrizus i? nelaisves, tiesiogiai nepereina
paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas
buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti.
Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis
valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo
garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti
?iuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis rei?ke faktini
daikto turejima – corpus. ?io elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo
gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas rei?ke nora pasilikti
daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas
animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto
turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji
treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena i?
pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo
betarpi?kai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti
tik tarpininkaujant daikto savininkui.
24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.
Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:
2) Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis
santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems
daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta
perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera
ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.
2) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).
a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina
detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi ?alys
del to susitaria.
b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien
remiantis valios i?rei?kimu, jei daikto valdytojas parei?kia esas pasiryzes
perduoti ?iam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.
4) Sugebejimas igyti valdyma. ?iai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes
valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti
valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reik?me. Asmenys, kurie
buvo kieno nors valdzioje, negalejo savaranki?kai igyti turtiniu teisiu.
4) Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise i? esmes nepripazino
valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras
i?imtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i? esmes leido.
4) Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol
valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise.
Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie? savo valia
netenka galios vie?patauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1.
corpore (pvz. valdytojas i? baimes atsisako savo zeme atsiimti i?
okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3.
animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta
arba mir?ta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai
daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo,
jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.
25. Valdymo apsauga
Viena i? pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji
gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad
byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta,
bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio
pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo
fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik
minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo
prie?ingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti
asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ie?kiniais, o
posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai.
Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi
buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis
tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas,
kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b)
interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams
apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti
atimtas i? faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a)
interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei
i? valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo
ginamas asmuo, i? kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas,
?iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario
buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki
pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis:
interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. ?ie interdiktai buvo
ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama
ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.
26. Nuosavybes savoka ir ru?ys.
Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri
buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe
savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal
ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati
nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo
nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo i?vengiama
formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. ?iais atvejais
igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties
terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei i? valdytojo buvo
atimamas daiktas, jis galejo pareik?ti ie?kini, jo formuleje buvo daroma
prielaida, kad ie?kovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios
senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba
pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos.
Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, i?nyko po to, kai
Karakula 212m. prakti?kai visiems R. imperijos gyventojams suteike
pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne
vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas
bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir
proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui
uzdetas ivairias prievoles.
27. Nuosavybes teises ry?ys su daiktine teise.
Daiktine teise yra asmens juridinis vie?patavimas daiktui. Pats
vie?patavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines
teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri
tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos
buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena i? pagrindiniu teisiu.
Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau
galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net
nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija,
yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe
kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu ?ia pagrindine teise.
28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.
Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises
subjektui laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita
vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija,
kuri pa?alina galimybe tretiems asmenims ki?tis i svetima nuosavybe). Jau
viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i
pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise;
papildomi – naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise
surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius
utendi et fruendi rei?kia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti
jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius
abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo
ju atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto
savininko nuosavybe (separatio). Ius possidendi rei?kia to daikto tur?jimo
teis?, bet ne jo valdymo fakt?. Vadinasi, savininkui praradus faktin?
valdym?, nebuvo prarandama nuosavyb?, o drauge ir ius possidendi. Savo
teises savininkas gal?jo ?gyvendinti pretorini? procesini? priemoni?
pagalba, reikalaujant i?duoti jam priklausant? daikt?. Ius disponendi - tai
teisinio disponavimo daiktu galimyb?. Tai rei?kia, kad savininkas gal?jo
jam priklausant? daikt? parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, prarad?s bet
kuri? i? ?i? teisi?, nenustoja b?ti nuosavyb?s teis?s subjektu. Nuosavyb?
yra vienalyt? ir elastin? teis?, tod?l nenustoja tarnauti jos savininkui
net ir tada, kai jo teis?s d?l ?vairi? apribojim? b?na maksimaliai
suma?intos. Teoriniu po?i?riu nuosavyb? yra neribota teis?. Taigi, teis? -
tai daiktin? ir autonomin? asmens teis? valdyti (naudoti ir disponuoti
materialiu daiktu), kuri i? esm?s yra neribojama, ta?iau tik tiek, kiek ji
nepa?eid?ia egzistojan?ios teis?tvarkos.
29. Pirminiai nuosavyb?s teis?s ?gijimo b?dai.
Usucapio (?gyjamoji senatis) - tai nuosavyb?s teis?s ?gijimas tam tikram
daiktui, kuris atsiranda d?l jo valdymo ?statym? nustatytam laikotarpiui.
Usucapio institucijos tikslingum? rom?nai pagrind? b?tinumu panaikinti
teisin?s pad?ties netikrum? daikto nuosavyb?s sferoje. ?iuo b?du gal?jo
pasiremti ir asmenys, kurie ?gijo kok? nors daikt?, nesilaikydami reikiamos
teisin?s formos ir tod?l ne?gijo nuosavyb?s teis?s. Usucapio tur?jo 5
pagrindinius bruo?us: 1) Res habilis - apib?dino objekt?, ? kur? galima
buvo ?gyti nuosavyb?s teis? usucapio b?du; 2) Titulus - valdymui daiktas
tur?jo b?ti ?gytas teis?tai; 3) Fides - valdytojo gera valia, kuri tur?jo
egzistuoti bent daikto u?valdymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis
valdymas sukelia nuosavyb?s teis?s atsiradim? usucapio keliu. ?is valdymas
turi b?ti pagr?stas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia ?? daikt?
pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtig? daikto valdymo terminai.
Kilnojamuosius daiktus reik?jo valdyti vienerius metus, nekilnojamuosius -
2 metus. Occupatio (u?valdymas) - seniausias b?das, kuris buvo taikomas
?gyjant nuosavyb? ? u?valdyt? niekieno daikt? (res nullius). Rom?n? teis?
res nullius status? pripa?ino ferae bestiae (laukiniai gyvuliai - visi
laukiniai gyvuliai, esantys laisv?je, nepriklausomai nuo to, kam priklaus?
sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripa??stami res nullius), thesaurus
(lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo pasliepti, jog pasidar?
ne?manoma nustatyti j? savininko), res derelictae (palikti daiktai -
derelikcija -tai atsisakymas nuosavyb?s laisva valia atiduodant kilnojamojo
daikto valdym? ar galutinai paliekant ?em?s sklyp?) ir res hostiles
(daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys pilie?iui tos valstyb?s,
su kuria R. prad?jo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavyb?s
teis?s ?gijimo b?das, kuris rei?k? esmin? daikto perdirbim?, ?itaip
sukuriant visi?kai nauj? daikt?. Nuosavyb?s teis?s klausimas sprend?iamas
atsi?velgiant ? tai, ar naujai sukurt? objekt? galima buvo gr??inti ?
pirmyk?t? pad?t?, ar ne. Sujungimas ir sumai?ymas. Accessio ved? prie
nuosavyb?s ?gijimo ?alutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo
prijungti prie pagrindini? daikt? ir tuo b?du ekoominiu po?i?riu tapo j?
sud?tine dalimi. ?is procesas vyko prieaugis priklauso pagrindinio daikto
savininkui taisykl?s pagrindu. Confussio (skys?iams) ar commixio (kieti)
b?du sumai?yti daiktai, jei j? negalima buvo atskirti, sudarydavo bendr?
nuosavyb?. Vaisi? ?gijimas - vaisius priklauso motininio daikto savininkui,
kuris nuosavyb?s teis? ? vaisius ?gydavo pirminiu b?du, i?imtis tik
vaisiams siuar?ja prasme. Daikto savininkas, i?nuomodamas savo daikt?,
?galioja nuominink? juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui
sutinkant pasiima nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio b?du ?gyja
nuosavyb?s teis? ? juos. S??iningas valdytojas ?gyja nuosavyb?s teis? ?
vaisius nuo j? atsiskyrimo momento. Vienintel? buvo s?lyga, kad vaisi?
atsiskirymo momentu subjektas b?t? s??iningas valdytojas.
30. Iрvestiniai nuosavybлs teisлs бgijimo bыdai.
Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svлrлjas, 5 liudytojai, res
mancipi бgijлjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir senas. Nuosavybлs
perdavimo mancipatio bыdu objektas buvo tik res mancipi. Рio akto dalyviais
galлjo bыti tik R. pilieиiai. In iure cessio (perleidimas teisme) -
tariamas vindikacinis pocesas, kurio metu perleidлjas buvo atsakovas, o
бgijлjas - ieрkovas. In iure cessio bыdu buvo galima perduoti nuosavybж б
res mancipi ir res nec mancipi. Рiuo bыdu taip pat buvo galima бgyti ar
atsisakyti nuo servitutш bei kitш teisiш, galлjo naudotis tik R. pilieиiai.
Traditio (perdavimas)- рi forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje
ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Sаlygos: daiktas
turлjo bыti faktiрkai perduotas, perleidimo faktа turлjo lydлti perleidлjo
valia perduoti nuosavybж bei priлmлjo valia tа nuosavybж бgyti iusta causa,
turлjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrлsi nuo
mancipatio ir in iure cessio: traditio galima бvykdyti рalims
nedalyvaujant, t.y. per treиiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in iure
cessio, бtepus sаlygas ir terminus, buvo niekinлs, tai traditio - ne.
Negalima perduoti tik servitutш, nes tai res incorporales, jiems negalima
taikyti valdymo; traditio negalлjo padaryti tas, kas nevaldл, arba nelaikл
daikto.
31. Nuosavybлs teisлs gynimas.
Pagrindiniai ieрkiniai, tarnavж savininko nuosavybлs teisлs gynimui R.t.
buvo rei vindicatio (vindikacinis ieрkinys) ir actio negatoria (negatorinis
ieрkinys). Рie ieрkiniai turлjo daiktinб pobыdб, priklausл pretorinлms
gynybos priemonлms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis
turлjo teisж naudotis posesorine gynyba, kuriа garantavo atitinkami
interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis
ieрkinys - nevaldanиiojo savininko reikalavimas valdanиiajam nesavininkui
dлl daikto sugrаюinimo.
37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas
Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (su?ad?tuvi?) institutas. 3
santuokos arba manus ?monai sudarymo b?dai: Confarreatio – religinis aktas.
10 liudytoj?, ?yniai, tik tokioje santuokoje gim? vaikai gal?jo tapti
auk?tais ba?nytiniais pareig?nais; Coemptio – ?monos tariamas pirkimas i?
jos pater familias arba glob?jo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir sv?r?jas
su svarstykl?mis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. ?ie b?dai
– tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu –
vienintel? santuoka. Sudaroma paprastu besituokian?i?j? susitarimu, lydima
kai kuriu buitini? papro?i?. Kad santuoka b?t? teis?ta, reik?jo: 1) am?ius
– vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuok?; 3) ius
conubii. B?tina teisin? santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per
vis? santuokos laik? i?likt? tos s?lygos, kurios buvo b?tinos susituokiant.
Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno i? sutuoktini? mirtimi. Santuokos
nutraukimo pagrindu pirmiausiai b?davo capitis deminutio. Santuok? cum manu
galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu
Страницы: 1, 2, 3, 4
|