Римское частное право
kanceliarinems i?laidoms padengti.
11. Ie?kinine senatis
Ie?kinine senatis – istatymo nustatytas terminas, per kuri teismine tvarka
gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje atsirado
gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto teiseje
buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareik?ti atskiru
kategoriju ie?kinius. ?ie terminai budavo ganetinai trumpi. Ankstyvojoje
epochoje civiliniu ie?kiniu neribojo jokie terminai. Kol egzistuoja teise,
egzistuoja ir teise i ie?kini. Pretoriai pradejo riboti (1 metu terminai),
ie?kiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant parduoto daikto trukumams –
6 men., kai kurie civ. ie?kiniai del paveldejimo – 5 metu. Veliau atsirado
terminai ir kitiems civ. ie?kiniams. Ie?kinines senaties termino kategorija
R. teiseje atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i ie?kini - 30
metu) R. teiseje egzistave istatymo numatyti terminai nuo ie?kinines
senaties skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo, 2m. del
nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui nustodavo galiojusi ir pati
materialine teise; 3. negalejo buti nei nutraukti, nei sustabdyti.
Terminuotose sutartyse ie?kinines senaties termino pradzia buvo laikoma
diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Gincuose del
daiktines teises ie?kinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to laiko,
kai savininkas igydavo teise i ie?kini, t.y. kai jis suzinodavo, kur jo
daiktas. Ie?kinines senaties termino eiga galejo buti nutraukiama arba
sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik tam tikram
laikui nutraukia termino eiga. Ie?kinines senaties termino pabaiga
panaikindavo teise i ie?kini, taciau reikalavimo teise ar teise i daikta
tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.
12. Status libertatis
Status libertatis - viena i? caput sudetiniu daliu. Status libertatis
turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu, jis buvo
teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu yra
didelis skirtumas. ?eimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka i alieni iuris
(svetimosios teises zmoniu grupe). Vergas yra in dominica potestae
(?eimininko valdzioje). Tik vergo ?eimininkas galejo kreiptis i teisma.
Vergo ?eimyninis gyvenimas nera santuoka. Egzistavo niekieno vergai.
Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu kildavo
abejoniu del zmogaus statuso, toki zmogu laikydavo laisvu. Velesniais
laikais vergas turejo galimybe atlikineti teisinius veiksmus vergvaldzio
vardu ir naudai. ?eimininkas galejo suteikti vergui ukini savaranki?kuma,
mokant ?eimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga galejo i?laisvinti
?eimininkas. Normalus i?laisvinimo budas - manumissio. Buvo labai daug
formaliu ir neformaliu i?laisvinimo budu. I?laisvintieji savo teisemis
nebuvo prilyginti laisviesiems. Asmeniniu ir turtiniu santykiu sferoje
i?laisvintasis savo patrono atzvilgiu i?saugojo tris pagrindines pareigas -
obsequim, operae ir bona.
13. Status civitatis
Kiekvienas neturejes pilietybes, Romos istatymu poziuriu buvo daiktas,
prie?as, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta i? 5
grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada nesiliove
jais buve, i?imtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas grizus
i R. teritorija), latinai, peregrinai, i?laisvintieji ir kolonai. Tik Romos
pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu -
patriciju, klientu ir plebeju. Patricijai – ankstyvosios R. gimines
organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik patricijai turejo
teise pasisavinti zeme i? valstybinio zemes fondo. Tik patricijai galejo
sudaryti “tikraja” santuoka (cum manu). Klientai – teisi?kai tai laisvo
zmogaus sutartines priklausomybes santykiai. Turejo ypatinga teisini
statusa. Jie iejo i patriciju ?eimas ir gimines kaip sakrali?kai ir
teisi?kai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti klientus
ir teisme ginti ju teises. Turejo teise i zeme. Neturejo visi?ko
subjekti?kumo. Plebejai – susiformavo veliau. Neiejo i giminine
organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeni?kai laisvi ir nepriklausomi.
Turejo maziau teisiu. Negalejo uzimti auk?tu valstybiniu pareigu, buti
senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises i zeme. I? esmes nera
skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), i?skyrus 2 atvejus: -
draudimas santuokos tarp patriciju ir plebeju (445 m.pr.m.e. buvo
panaikintas); - apribota plebeju teise sudaryti testamenta (veliau
jurisprudencija sukure nauja testamento forma, vienodai galiojancia ir
patricijams ir plebejams). Turtingiausia zemvaldziu vir?une – luomai
cenzoriu ir raiteliu. Pilietybe R. buvo igyjama gimstant arba pagal
istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis. R.
pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu: ius conubii (teise
sukurti ?eima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).
14. Status familiae
?eima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause jokiai
?eimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu seniausiais R. laikais
jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas, yra
naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida. Senoves romenu ?eima buvo
patriarchaline. Tai buvo uzdara nuo i?orinio pasaulio sistema, kurios
vienintelis ?eimininkas (galva) ir atstovas santykiuose su i?oriniu
pasauliu buvo pater familias. Jo valdzia buvo absoliuti ir teisiniu
poziuriu vienoda tiek ?eimos nariams, tiek ir ?eimos turtui. ?i absoliutine
pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui begant, ?eimos
teisine padetis keitesi, pater familias valdzia vaikams buvo vadinama
patria potestas, vergams - dominica potestas, manus reik?me liko tik
apibudinant vyro valdzia zmonai. R. ?eima buvo suskirstyta teisiniu
poziuriu i dvi stambias grupes; personae sui iuris (savosios teises
asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo to, ar
asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause jo caput. 1-ajai grupei
priklause tik pater familias, t.y. ?eimyniniu poziuriu visi?kai
savaranki?ki asmenys. Visi kiti ?eimos nariai - vaikai, ju palikuonys bei
zmona, kuri santuokoje cum manu ?eimoje uzeme dukters padeti, buvo personae
alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai, taciau ne
savo naudai ir ne savo saskaita, o pater familias. Po pater familias
mirties ?eima paprastai suskildavo i keleta savaranki?ku ?eimu. Taciau jie
ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.
15. Caput. Caput deminutio.
Gebejima buti civilines teises subjektu R. juristai vadino caput. Asmuo,
kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje zmogus
butu asmenybe, jis privalejo tureti caut, kuris priklause nuo triju
elementu - status civitatis, status libertatis ir status pater familias.
Taciau asmuo galejo vieno ar visu ju netekti. Tada ivykdavo capitis
deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris capitis
deminutio laipsnius - maxima, media, minima. Maxima ivykdavo praradus
laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo
visus tris statusus ir teisiniu poziuriu buvo laikomas mirusiu. Veliau,
prarade savo ankstesniaja padeti civiliniu teisiu sferoje, jis igydavo
teisnuma pagal tautu teise, kaip peregrinai. Capitis deminutio media
ivykdavo tada, kai zmogus, i?saugodamas laisves statusa, netekdavo R.
pilietybes. Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile
prarasdavo savo civilines teises, bet i?saugodavo jas pagal iuris gentium.
Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik su
status familia pasikeitimu. Asmuo i?saugo laisves ir pilietybes statusus,
taciau ivyksta tam tikri jo padeties pokyciai pirmosios ?eimos, kuriai
priklause, atzvilgiu. Del minima visi?kai nutrukdavo ankstesnieji ?eimos
teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams
santykiams, ypac kylantiems del paveldejimo. R. teise turejo ir kitu
priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma - pilietine
negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).
16. Status
Teisnumas rei?kia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise galima
butu pasinaudoti, ja realizuoti, buvo reikalinga antroji salyga -
veiksnumas - piliecio galejimas savo veiksmais igyti civilines pareigas.
Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda sukakus tam tikram amziui.
Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reik?ti savo valia. Pagal
amziu visi zmones buvo suskirtyti i tris grupes. Vaikai iki 7 metu
buvovisi?kai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7 iki 12 metu
ir berniukai nuo 7 iki 14 metu buvo nepilnameciai ir turejo ribota
veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir galejo sudarineti tik smulkius
sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises perledimo ar pareigu
igijimo, tokie asmenys turejo gauti globejo leidima, kuri jis duodavo
sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki 25
metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu buvo
suteikta teise pra?yti paskirti kuratoriu, tai apribodavo ju veiksnuma.
Asmenu fiziniai ir psichiniai trukumai taip pat turejo itakos ju
veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas buvo
apribotas.
17. Juridiniai asmenys
Romenu teisininkai placiai taike juridinio asmens kaip civilines teises
subjekto, ukinio gyvenimo savaranki?ko vieneto ideja, nors ir nesuformulavo
juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik i?kele juridinio asmens ideja,
bet ir suteike jai praktine i?rai?ka, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo ir
veiksnumo savokas, pagrindinius juridiniu asmenu tipus - universitas
personarum (fiziniu asmenu bendrija, turinti savo atskira turta,
nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma) ir universitas rerum
(turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz. ?vietimui, mokslui, paramai
ir t.t. ?iai turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisines
asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens idejos vystymosi
rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius ?io teises
subjekto bruozus: 1. Civiliniu teisiniu santykiu sferoje korporacijos
prilyginamos fiziniams asmenims, 2. Atskiru asmenu pasitraukimas i?
susivienijimo neturi itakos susivienijimo teisiniam statusui, 3.
Korporacijos turtas nera nei bendra ja sudaranciu asmenu nuosavybe, nei
atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija savo vardu gali dalyvauti bet
kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose su fiziniais asmenimis per
savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti tokius
veiksmus.
18. Res corporales - res incorporales. Res in commercio - res extra
commercio.
Res Romenu teiseje – tai bet koks turtas (gerybes), priklausantis gyvajai
ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu poziuriu izoliuotas arba
neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir nematerialus daiktai –
teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus samone
ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus objektai,
kuriu egzistavima salygojo galiojanti teise. Actio in rem pagalba buvo
galima ginti tik i? res corporales atsirandancias teises, nes tik res
corporales buvo nuosavybes teises objektai. Jei buvo pazeidziamos kieno
nors teises, kylancios i? res incorporales, tai jos galejo buti ginamos
actio in personam pagalba. Daiktai, esantys komercineje apyvartoje –
daiktai, kurie galejo buti nuosavybes teises objektais ir kurie galejo
dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti,
dovanuoti ir t.t., daiktai, i?imti i? komercines apyvartos – daiktai, kurie
negalejo buti privacios nuosavybes objektais ir kurie negalejo dalyvauti
civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo ?ie i?samus daikto i?emimo i?
civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise. 1. Res
divini iuris (daiktai, priklausantys dievi?kajai teisei): a) res sacrae –
ypatingu ?ventu valstybiniu aktu buvo paskirti dievams (?ventyklos,
altoriai); b) res religiosae – tarnave mirusiuju pagarbai i?reik?ti
(kapai); c) res canctae – daiktai, kuriuos ir be ?vento akto gyne dievai
(miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes omnium (bendri
daiktai) – oras, juros bei ju krantai. ?ie daiktai priklause visiems; b)
res publicae in publico usu (bendrai naudojamas vie?asis turtas: pvz.
keliai, aik?tes, teatrai, pirtys) ir res publicae in pecunia populi
(valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi ru?ys priklause valstybei.
19. Res mancipi – res nec mancipi. Res mobiles – res soli.
Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui daiktai -–Italijos zemes,
vergai (seniausiais laikais – ir zmona bei vaikai), kinkomieji bei
krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jauciai, mulai),
seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami prie
res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti kitam asmeniui tik ius
civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba in iure cessio. ?iu formu
tikslas buvo daiktu, sudaranciu romenu ?eimos ukini pagrinda, apyvartos
kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turejo
mazesne reik?me. Kilnojamiesiems daiktams priklause bet kokie daiktai,
kuriuos galima perkelti i? vienos vietos i kita arba kurie patys juda.
Nekilnojamieji – zeme, jos gelmes, statiniai, sodiniai. Visiems ?iems
daiktams buvo taikomas principas - ”viskas, kas pastatyta ant pavir?iaus,
priklauso pavir?iui”. ?i klasifikacija turi tam tikra ry?i su daiktu
klasifikacija i res mancipi ir res nec mancipi. Nekilnojamojo turto
perdavimui R. teise nustate specialius budus, kurie buvo tapatus res
mancipi perdavimo budams.
20. Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Pagrindiniai ir papildomi
daiktai.
Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizi?kai sunaikinami viena karta juos
pavartojus. Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais.
Nesuvartojami daiktai nei?nyksta jais naudojantis, o jei ir i?nyksta, tai
palaipsniui. ?ios klasifikacijos reik?me i?ry?kejo prievolineje teiseje,
nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir pan. objektas galejo buti tik
nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos galima padalyti i
daugiau daliu, ir del to nenukencia ju verte bei ekonomine paskirtis.
Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio
daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.
Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu
objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio
daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo
egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos
naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia
pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del
pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti
nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu
objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos
surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu
pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).
21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir papildomi
daiktai.
Paprasti daiktai yra susieti naturaliais, neatskiriamais ir vientisais
saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai sudaryti i? daugelio ivairiu
sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro tam tikra atskira vieneta (laivai,
namai, spintos). ?iu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad i atskiras ju
dalis nebuvo pripazistamos jokios ypatingos teises (ypac nuosavybes).
Principas – sudetines dalies likimas yra toks pat kaip ir pagrindines.
Surenkamuosius daiktus sudare tos pacios ru?ies fizi?kai savaranki?ku
daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. ?ie daiktai galejo buti laikomi atskiru
teisiniu vienetu, kuris i?likdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip
visuma jie galejo buti uzstatomi, parduodami ir pan. Papildomi daiktai
materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja pagrindinio daikto
paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto teisiniam rezimui.
Papildomu daiktu ru?ys: daikto dalys (savaranki?kais teisiniu santykiu
objektais galejo buti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio
daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu daiktu ekonomi?kai, galejo
egzistuti atskirai, taciau ukiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos
naudoti kartu) ir vaisiai (fructus, naturalus (kuriu atsiradima nulemia
pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai (kurie atsiranda del
pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera atskirti
nuo pagrindinio daikto, jie negali buti atskirais teisiniu santykiu
objektais; vaisiai buvo skirstomi i tuos, kurie yra pas asmeni, juos
surinkusi, ir tokius, kuriuos galima buvo surinkti, jei su jais buvu
pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).
22. Daiktiniu teisiu savoka ir ru?ys.
Страницы: 1, 2, 3, 4
|